vėlės

Lapkričio 2-ąją minimos Vėlinės – diena, kurią pagerbiami visi mirusieji uždegant žvakelę ar pamerkiant gėlių. Būtent šią dieną protėviai lankydavo kapus ir tikėjo, kad mirusiųjų vėlės bent trumpam šią dieną aplanko gyvuosius. Vėlinės minimos daugybę metų, pirmasis šią dieną minėti pasiūlė Izidorius Sevilietis VII amžiuje, o 988 metais Kliuni vienuolyno abatas Odilis pradėjo Vėlines minėti lapkričio 2-ąją. Galiausiai 1311 metais ši diena įtraukta į Romos katalikų liturgiją.

Nuo senovės protėviai tikėjo, jog gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas ypač svarbus, o artimųjų vėlės gali suteikti pagalbą sunkiu momentu. Mirusiųjų pagerbimui yra skirtos dvi dienos, tačiau daugelis vis dar nežino, kuo skiriasi jų prasmė ir tradicijos. Daugelis mano, jog lapkričio 1-ąją minimos Vėlinės, tačiau toks įsivaizdavimas klaidingas. Šią dieną minima Visų Šventųjų diena, o štai lapkričio 2-oji yra Vėlinės.

Rudeniui persiritus į antrąją pusę ir artėjant prie žiemos, lietuviai prisimena mirusiuosius, aplanko jų kapus, taip pagerbdami jau išėjusius artimuosius. Tiesa, mūsų protėviai tikėjo, jog mirusiųjų vėlės dalyvauja ir gyvųjų gyvenime, todėl spalio 28-ąją minėdavo Vėlių paminėklus, siekdami padėkoti už viską, ką vėlės davė.

Penktadienį minime Šventųjų dieną, tačiau daugelis lietuvių vis dar painioja ją su Mirusiųjų diena. Kuo skiriasi šios dvi datos ir ką vertėtų per jas padaryti, lankant artimųjų kapus, atskleidžia etnologė Eglė Valentė. Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės.

Artėjant Mirusiųjų pagerbimo dienoms, daugelis jau skuba į kapines tvarkyti artimųjų kapų, kad pirmąjį šių metų lapkričio savaitgalį galėtų ten, uždegę žvakę, ramiai prisiminti išėjusiuosius. Lietuvoje vis dažniau renkantis laidojimo būdą kremuojant, randasi ir naujos mirusiųjų pagerbimo tradicijos.

Kas yra telepatija? Ar galima jos išmokti? Žodynai šį reiškinį aiškina kaip menamą žmogaus gebėjimą per atstumą siųsti informaciją arba ją gauti, nesinaudojant emocijomis, juslėmis, techninėmis priemonėmis ar technologijomis. Žmonės, užsiimantys meditacija, hipnoze, atsimenantys ir gebantys išsiaiškinti sapnus, turi daugiau telepatinių galių.

Daugelis prieš Vėlines skuba sutvarkyti artimųjų kapus, prisimena juos degindami žvakutes. Visa tai darome perimdami tradicijas iš tėvų ir senelių, neretai net nesusimąstydami apie tikrąją šios šventės prasmę.  Vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė atskleidė kuo ši dieną mistiška ir kaip nuraminti neramias vėles. Verta laikytis tradicijų Pasak moters, nereiktų nieko keisti ir daryti kitaip: „Svarbiausia laikytis tradicijų, o ne kažką keisti.

Senovėje į kapines per Velykas žmonės nešdavo margučius. Kai kurie etninės kultūros specialistai sako, esą nešti margučius ant kapų senovės lietuviai mėgdavo ne šiaip sau. „Ne tik kitose tautose, bet ir pas mus būdavo prisimenami mirusieji. Buvo nešama margučiai, duona. Maitinamos vėlės ant kapų. Dar dvidešimtojo amžiaus ketvirtame dešimtmetyje Kauno kapinės būdavo nudėtos margučiais.

Istorinio Lietuvos valstybės simbolio entuziastai organizuoja dar neregėtą akciją: virš Vilniaus miesto Lukiškių aikštės net keletą mėnesių plazdės milžiniška (5m ilgio) Vyčio vėliava. Projekto iniciatoriai teigia, kad taip siekiama Lietuvai ir pasauliui priminti apie mūsų tautos palikimą ir išreikšti jam pagarbą.   Akciją organizuojančios viešosios įstaigos „Mūsų vėliavos“ atstovai jos startui pasirinko ypatingą datą – Vyčio vėliava bus pakelta į dangų šių metų lapkričio 2 dieną 12 val.

Ne tik tikintys, bet ir netikintys pomirtiniu gyvenimu pirmosiomis lapkričio dienomis laiko savo pareiga nueiti į kapines, pagerbti artimųjų atminimą, išreikšti pagarbą tautai ir Tėvynei nusipelniusiems žmonėms. Tai – susitelkimo, rimties, susikaupimo ir maldos už mirusiuosius dienos. Paprotys per Vėlines prisiminti Anapilin išėjusius artimuosius daug senesnis, negu krikščioniškosios mūsų tradicijos.

Tūkstantmečius skaičiuojančios pomirtinio gyvenimo sampratos šiandien smarkiai pakitusios. Jei senoji lietuvių kultūra buvo stipriai orientuota į mirtį, dabar, slopstant tikėjimui, pomirtiniu gyvenimu jau apskritai abejojama. Tuo metu santykiai su mirusiųjų pasauliu apsiriboja kone vien tik IX a. pabaigoje atsiradusia kapų puošyba žvakutėmis, ar pokariu – puošyba gėlėmis.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, artimiausiomis dienomis numatomi vėjuoti, bet pakankamai šilti šiam metų laikui orai. Sniego artimiausiu metu nesulauksime, o esama sniego danga ištirps. Tačiau saulės taip pat bus mažai – daugumą dienų numatomas lietus. Sinoptikų teigimu, penktadienį bus apsiniaukę, protarpiais palis. Naktį pūs pietryčių, pietų 8–13 m/s vėjas, daug kur bus gūsiai 15–20 m/s, dieną vėjas daugiausiai bus pietinių krypčių, 6–11m/s greičio.

Viena smagiausių rudens švenčių – Helovinas. Nors dauguma lietuvių šią šventę ignoruoja. Tačiau mano nuomone, tai puiki proga praskaidrinti niūrius rudens vakarus su grupele draugų. Daugelis mano, kad šią šventę sugalvojo amerikiečiai, tačiau ištikrųjų ji sietina su keltiškąja Airija. Helovino pagrindinės ištakos yra Sauino šventė  – senovės keltų genčių Naujieji metai, kurie buvo švenčiami lapkričio pirmąją.

Artėjant Helovinui tie, kurie nusprendė švęsti šią iš užsienio atkeliavusią šventę, intensyviai ieškosi sau kostiumų. Įdomiausia, kad tą patį personažą vaizduojantis kostiumas gali atrodyti labai seksualiai arba visai paprastai.

Pokalbiai apie mirtį  ypatingu rudens laiku, laukiant Vėlinių, LNK laidoje „Pasaulis X" šio antradienio vakarą 19.55 val. bus ypatingi. Mirties sąvoka  nebaugina  žmonių, patyrusių  didžiąsias jos paslaptis.  Jie išmoko nebebijoti  išėjimo Anapilin. Kitiems ne mirties baimė, o skaudi gyvenimo griūtis prilygsta visa ko pabaigai , kai nelieka tikėjimo, jausmų ir meilės.

Lapk­ri­čio 1-ąją tra­di­ciš­kai lan­ko­mi ar­ti­mų­jų ka­pai ir už­de­ga­mos žva­kės. Šiau­lių uni­ver­si­te­to ka­pe­lio­nas Ri­man­tas Prans­kai­tis sa­ko, kad ap­lan­kius ka­pus, už­de­gus žva­kę rei­kia ne­pa­mirš­ti ir su­kal­bė­ti mal­dos, ant­raip ka­pų ap­lan­ky­mas bus la­biau gė­lių dar­že­lio tvar­ky­mas, o ne am­ži­no­sios ra­my­bės lin­kė­ji­mas mi­ru­siems.

Chuliganai išniekino septynias kapavietes žydų kapinėse, esančiose Sudervės kelyje. Sekmadienį apie 10 h į kapines atėję lankyti mirusiųjų žydų kapinėse pastebėjo, jog nuversti septynių kapaviečių paminklai. Pareigūnai aptiko tuščių butelių nuo alkoholio. Manoma, jog tai vietos chuliganų piktos išdaigos. Apie įvykį pranešta policijai ir žydų bendruomenei.

Pasitikdami gražiausią pavasario šventę, apie Velykų šventes, jų papročius ir mūsų gyvenimo vertybes kalbėjomės su profesoriumi etnologu Libertu Klimka. Nesipykite ir nepavydėkite Velykos siejamos su daugeliu papročių, kurie šiandien jau gerokai primiršti. Gal galėtumėte priminti įdomesnius? Liaudiški Velykų papročiai mūsų krašte nuo seno buvo saviti ir šiek tiek skyrėsi nuo kitų krikščioniškų tautų papročių. Kaip žinoma, didžioji pavasario šventė trunka devynias dienas.

Apie Velykų šventes, jų papročius ir mūsų gyvenimo vertybes „Balsas.lt savaitė“ kalbėjosi su profesoriumi etnologu Libertu Klimka. Nesipykite ir nepavydėkite – Velykos siejamos su daugeliu papročių, kurie šiandien jau gerokai primiršti. Gal galėtumėte priminti įdomesnius? –        Liaudiški Velykų papročiai mūsų krašte nuo seno buvo saviti ir šiek tiek skyrėsi nuo kitų krikščioniškų tautų. Kaip žinoma, didžioji pavasario šventė trunka devynias dienas.

Kalendoriaus lapelyje įrašytos šventės kartais ima ir nustebina. Štai spalio 28-oji – Simajudo ir Vėlių paminėklų diena. Iš pavadinimų aišku, kad tai senos šventės, tik ko gero ne kiekvienam girdėtos. Na, antrasis pavadinimas kaip ir suprantamas – galėtų būti senasis Vėlinių pavadinimas. O pirmoji? Pasirodo, dar gana neseniai pietų Lietuvoje tądien būdavę Simajudo atlaidai ir miesteliuose vykdavę labai dideli turgūs – jomarkai.

Lapkritis – vėlių mėnuo. Ilgais rudens vakarais mirusiojo siela sugrįžta susitikti su artimaisiais ir tarsi primena: mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji glūdi mumyse, nors gyvename skirtingose erdvėse. Anas pasaulis ir bendravimas su juo – paslaptingas. Jis lydi žmones nuo žilos senovės. Tačiau jaučiame, kad gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas mums reikalingas.