t. erdoganas

Energetiniai ištekliai ir prekyba jais išlieka svarbia didžiosios politikos dalimi. „Dujų diplomatija“, jeigu tai būtų galima taip apibūdinti, grįžta į aktualią darbotvarkę. Daug pastangų tam deda Rusija, kuri seniai vertina energetinius išteklius kaip puikią politinę priemonę, leidžiančią skatinti vienus ir bausti kitus. Po netikėto Maskvos susitaikymo su Turkija prikeliamas „Turkų srauto“ projektas.

Liepos 15 dieną Turkiją sudrebino bandymas surengti valstybinį perversmą. Teigiama, kad sukilėliai kariuomenėje siekė nušalinti nuo valdžios šalies prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir jo komandą. Tiesa, šis karinio perversmo bandymas buvo nesėkmingas: jau kitos dienos rytą Turkijos valdžia paskelbė, kad maištas numalšintas. Plačiau aptarinėti perversmo detales šiandien jau nėra labai aktualu. Būtina tik paminėti, jog pats maištas yra savotiškai apaugęs legendomis.

Kareiviai suplūdo į Taksimo aikštę, nežinodami, kaip bus priimti. Netrukus susirinko piktos juos smerkiančios minios. Garsioje aikštėje, kurioje 2013 metais vyko protestai prieš vyriausybę, milžiniška minia skandavo šūkius prieš perversmininkus. Daugelio protestuojančiųjų prieš pučą pečius gaubė Turkijos vėliava. Visa tai priminė apie prieš trejus metus vykusias masines demonstracijas prieš prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą, kuris tuomet ėjo ministro pirmininko pareigas.

Turkijos valdančioji Teisingumo ir plėtros partija (AKP) gegužės 22 dieną surengs neeilinį suvažiavimą, kuriame ministras pirmininkas Ahmetas Davutoglu nesieks naujo partijos pirmininko mandato, ketvirtadienį pranešė vietos žiniasklaida.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ketvirtadienį pagrasino iš Turkijos išsiųsti milijonus pabėgėlių į Europos Sąjungos (ES) valstybes, NATO susitarus dislokuoti savo laivus Egėjo jūroje migrantų krizei sušvelninti. Kalbėdamas Ankaroje R.T.Erdoganas griežčiau kritikavo Vakarų politiką, kurios laikomasi sprendžiant pabėgėlių problemą, patvirtindamas, jog viršūnių susitikime pernai lapkritį jis pagrasino ES lyderiams, kad Turkija gali pasakyti „sudie“ pabėgėliams.

Tarptautinių santykių ekspertai tikriausiai labai mėgsta elitinę JAV analitinę įstaigą „Stratfor“, nes jos publikuojami dokumentai visada išsiskiria nestandartiniu, iš dalies net provokuojančiu požiūriu į globalią politiką ir todėl verti ypatingo dėmesio. 2015–2025 metų pasaulio raidos tendencijų prognozė – ne išimtis.

Po birželio 7 d. įvykusių Turkijos parlamento rinkimų šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmą kartą pajuto pralaimėjimo (tiesa, santykinio) kartėlį nuo tada, kai pradėjo politiko karjerą 1994 m. tapęs Stambulo meru, o 2002 m. – Turkijos premjeru. Nors prezidento Erdogano vadovaujama Teisingumo ir plėtros partija (TPP) surinko daugiausia balsų, daugumą parlamente prarado.

Neseniai Kipro prezidento N. Anastasiadžio neaiškiai išsakyta ir apžvalgininkų bemat išplėtota žinia, kad Kipre gali atsirasti Rusijos karinės bazės (oro pajėgų bazė ir laivyno bazė), daug kam tapo didele staigmena. Kartu tai yra gera proga aptarti pastarojo meto Maskvos politiką Viduržemio jūros regione. Atrodo, kad strateginiai Kremliaus užmojai jame yra gana platūs. Tačiau apie viską nuo pradžių. Pirmiausia norėtųsi suprasti, kodėl Kipras staiga pasidarė Rusijai toks geras.