Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisas

Hospisas nėra tik vieta, kur žmonės laukia pabaigos. Čia yra labai daug šviesos, vilties ir meilės – taip jį apibūdina viena iš darbuotojų Danutė Pelėchaitė. Ji priduria, jog tai vieta, kurioje žmogus atranda tikrąsias gyvenimo vertybes, net skausme gali slypėti neįtikėtina ramybė. Pacientai moterį  išmokė švęsti gyvenimą, branginti kiekvieną akimirką ir dalintis meile be išlygų. Tai yra pamokos, kurios gaunamos esant šalia kenčiančiųjų ir sergančiųjų.

„Nepaprastai sunku matyti tas kančias, kai mano mylimas sūnus silpsta, gęsta, o aš jam niekuo negaliu padėti, nors ir kiek besistengčiau…“ „Nuo vaikystės norėjau tapti gydytoju, o tiksliau – vaikų gydytoju, – pasakoja žinomas Lietuvos vaikų gydytojas docentas Algimantas Vingras. – Pabaigęs Medicinos institutą pagal specialybę dirbau tik 3 mėnesius, nes mane paėmė į sovietų armiją, kur teko atitarnauti 13 mėnesių.

„Man Hospisas tada buvo gelbėjimosi ratas, nes jau ligoninės tokių ligonių nebelaiko…“: vilnietė Violeta apie savo kryžiaus kelius slaugant mamą. „Mano mama buvo tremtinė, ištremta į Magadaną, – pasakoja vilnietė Violeta. – Ji buvo kilusi iš Ukrainos. Atsivežė ją tada tėtis iš ten į Lietuvą labai jauną, devyniolikos metų. Dvidešimties metų ji jau pagimdė mane.“ Mama niekada niekuo nesiskundė, buvo linksma ir labai graži.

„Niekas mūsų šeimai nepasiūlė jokios psichologinės pagalbos, kad bent suprastume kaip padėti artimam žmogui, kuris jau išeina…“ – Alicija apie skausmingų patyrimų kelius. „Kiekvienai šeimai yra nepaprastai sunku matyti sunkiai sergantį šeimos narį, – pasakoja Alicija. – Pagalbos reikia ne tik nelaimės ištiktam sergančiam žmogui, tačiau ir visai jo šeimai, kuri patiria didžiulį stresą ir yra pasimetusi.

„Ypač mane mušdavo prancūzų kalbos mokytoja.. Ji žinojo, kad aš nematau, tačiau vis tiek mušdavo…“ – silpnaregės Danutės pasakojimas apie pilną iššūkių gyvenimą ir pagalbą kitiems. „Mano vaikystė buvo kitokia, negu kitų vaikų, – pasakoja vilnietė masažuotoja Danutė. – Turėjau labai blogą regėjimą, tačiau mano artimieji ir draugai to nesuprato, o aš galvojau, kad toks regėjimas ir turi būti.

„Esu profesionalus lakūnas, tačiau likimas mane nusviedė į visiškai netikėtą sritį, kur pamačiau kaip pagalba ir atjauta kitiems daro stebuklus…“ – vilnietis Tadeuszas apie savo likimo posūkius. „Gimiau Vilniuje ir nuo vaikystės svajojau apie aviaciją, todėl 1985 metais įstojau į aukštesniąją lakūnų mokyklą Kirovo mieste Ukrainoje, kur mokiausi skraidyti, – pasakoja vilnietis Tadeuszas. – Po keturių metų ją baigiau ir grįžau į Lietuvą, kur įsidarbinau Vilniaus oro uoste.

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas sulaukė ypatingos dovanos – pats popiežius Pranciškus hospisui padovanojo du naujus automobilius. Džiugia žinia socialiniuose tinkluose pasidalijusi hospiso bendruomenė džiaugėsi, kad spalio 11-ąją automobiliai pasiekė hospisą – jie pasitarnaus čia dienas leidžiantiems pacientams. Ypatinga popiežiaus dovana Naujus automobilius taip pat pašventinio Apaštališkasis Nuncijus Baltijos šalims. „Spalio 11 d. 11 val.

Minint ypatingas progas šeimoje, kiekvienas pasirenka, kaip įamžinti gimtadienį ar santuokoje nugyventus dešimtmečius. Auksines vestuvių metines paminėję sutuoktiniai pasirinko jautrų būdą – vietoj gėlių paprašė paaukoti hospiso pacientams. Kaip socialiniuose tinkluose pranešė Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas, santuokos 50-mečio proga sutuoktiniai Bronislava ir Bogdan savo meile dalijosi kitaip.

„Ne kartą esu tiesiog išėjusi iš darbo į niekur…Tiesiog supratau, kad nesijaučiu taip, kaip norėčiau jaustis…“, – žinoma televizijos laidų vedėja Živilė Vaškytė-Lubienė apie nelengvus gyvenimo pasirinkimus ir likimo posūkius.

Penktokės vilnietės poelgis suvirpino ne vieno širdį – mergaitė savo santaupas ne išleido, o paaukojo kilniam tikslui. Savo sukauptas santaupas penktokė Vanesa perdavė tiems, kuriems to labiausiai reikia – Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Poelgis sujaudina iki širdies gelmių Toks jaunos mergaitės poelgis sujaudino hospiso bendruomenę ir dar kartą įrodė, kad gerumui ribų nėra.

„Tai, ką teko patirti, nepalinkėčiau netgi priešui..“, – vilnietė Elžbieta apie gyvenimą su anyta ir sunkius likimo smūgius. „Mano anyta buvo labai elegantiška ir mėgo pasipuošti, – prisimena vilnietė Elžbieta. – Kai mes susipažinome, Zinaida jau buvo pensijoje, todėl su ja daug bendravome. Anyta man daug padėdavo, mėgdavo pasakoti apie savo gyvenimą, jaunystę..“ Iš pradžių anyta su vyru gyveno atskirai, tačiau vėliau kartu su Elžbietos šeima persikėlė į užmiestyje pasistatytą namą.

Socialiniuose tinkluose nuskambėjo skaudi žinia – mirė Parudaminio Kristaus Atsimainymo parapijos Klebonas Kunigas Miroslavas Balcevičius. Netekties akimirką kolegos skyrė jautrius žodžius.  Žinia socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalino Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas: „Šiandien palydėjome mūsų Bičiulį, Parudaminio Kristaus Atsimainymo parapijos Kleboną Kunigą Miroslavą Balcevičių. Tai buvo didžios širdies žmogus, visada atviras kitų poreikiams.

„Gydytojai mane perspėjo ruoštis blogiausiam…“, – vilnietė Lina apie sunkiai sergančio sūnelio slaugymą. „Mano pirmieji vaikai, dvynukai, gimė neišnešioti, – pasakoja vilnietė Lina. – Tačiau jau laukdamasi jų aš supratau, kad kažkas vyksta ne taip, tik negalėjau to nusakyti žodžiais…“ Pasak Linos, vienas iš gimusių berniukų buvo visai sveikas, tačiau antrasis kažkaip labai vangiai judėjo. „Po gimimo Justukas labai greitai atsidūrė komoje, – prisimena Lina.

„Baisiausio savo gyvenime telefono skambučio mano žmona Diana sulaukė vieną nuostabiausių savo gyvenimo dienų, – pasakoja vilnietis Gediminas Peteraitis. – Tą dieną buvome kelionėje Amsterdame. Buvome labai laimingi, gyvenimas atrodė toks nuostabus!“ Dianai skambino jos gydytojas iš Vilniaus, kuris buvo jai paskyręs tyrimus. Gydytojas pranešė, kad tyrimų metu moteriai buvo nustatytas vėžinis susirgimas. „Žinoma, mūsų gera nuotaika iškart pasikeitė, – pasakoja Gediminas.