ostapas benderis

Štai ir vėl atėjo „Auksiniai svogūnai". Pirmadienį, Melagių dienos vakarą Šiauliuose vyksta tradicinė, jau 14-oji humoristinių apdovanojimų ceremonija „Auksiniai svogūnai“. Jo metu apdovanojami politikai ir kiti žinomi visuomenės veikėjai, ypatingai pasižymėję per praėjusius metus.

Darbo partijos deleguotas kultūros ministras Šarūnas Birutis užsimojo pertvarkyti Lietuvos teatrų vadybą – atskirti vadybą nuo meno. Vis dėlto reikalinga specifinė meno vadyba, nes menas ir kultūra yra sritis, iš kurios nuolat vagiama, – perspėja buvęs kultūros viceministras Donatas Valančiauskas.

Netrukus šeštąjį sezoną pradėsiantis žiūrimiausias lietuviškas serialas „Moterys meluoja geriau“ žiūrovus įtrauks į neįtikėtinas istorijas, kuriose dalyvaus gerbėjų pamėgtas tipelis, linkęs į avantiūras, – Feliksas Šmakovas. Herojų įkūnijantis aštrialiežuvis choreografas Jurijus Smoriginas žada, kad šį rudenį jo personažas neišsižadės kriminalinių triukų, tačiau prieš kirpdamas – devynis kartus pamatuos.

Kauno teisėsaugininkų, atėjusių į pagalbą Andriaus Vaičkos aukoms, duomenimis, šio sukčiaus veidą matė tik vienas jo apgautas asmuo, ketinęs per internetą pigiau nusipirkti automobilį. Kiek jų būta iš viso, aferistas jau nebegali suskaičiuoti. 20-mečio A.Vaičkos organizuotų apgavysčių tinklas buvo apraizgęs ne tik Lietuvą. Ant jo kabliuko yra užkibęs ir ne vienas Baltarusijos pilietis. Dingdavo gavęs avansą.

65 metų jubiliejų švenčiantis filosofas, Nacionalinės premijos laureatas Arvydas Šliogeris sako, kad dabar gyvenime jį labiausiai džiugina gamta. „Tai yra labai daug žmogaus gyvenime, jeigu gali nuvažiuoti į vietą ir pasakyti: štai čia yra rojus“, – interviu Lietuvos radijui teigė jis. Tokių rojų filosofas sakosi turįs septynis.

Lietuvos miškų ateitis tampa vis skaudesne problema. Valstybinius miškus valdanti Generalinė miškų urėdija laikosi vienos pozicijos, privačių miškų savininkai – kitokios. Ir vieni, ir kiti turi savų argumentų. Teisybės dėlei turėtų būti išklausomos abi pusės. Buvęs Aplinkos ministras Artūras Paulauskas nevynioja žodžių į vatą: „Valstybės miškininkams neriama monopolijos kilpa.

Šalies specialiosios tarnybos nesunkiai gauna leidimus klausytis pokalbių, o šių veiksmų pagrįstumo, reikalingumo ir galimo piktnaudžiavimo patikrinti negali niekas. „Šypsokitės, mus pastebėjo!“ − taip rusų klasikų Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“ personažas Ostapas Benderis perspėjo nuotykių draugą Kisą Vorobjaninovą, norėdamas pasakyti, kad juos seka. Jei Lietuvos piliečiai laikytųsi tokios taisyklės, šypsenos jų veidus turėtų puošti nuolat.

Žinoma, prezidento rinkimai ir dainų konkursai, nepaisant jų masto, yra visiškai skirtingi dalykai, tačiau kai ką bendro čia galima įžvelgti. Bendra pirmiausia jau tai, jog abi šios priemonės vyko praktiškai vienu metu. Aišku, toks sutapimas yra tiesiog atsitiktinumas. Kur kas įdomiau yra tai, jog ir Lietuvos prezidento rinkimų favoritė, ir Eurovizijos dainų konkurso laimėtojas nugalėjo didele persvara.

Pasiskolinu iš vieno – grąžinu kitam. Tokio „verslo“ vis dažniau griebiasi apsukrūs lietuviai. „Verslininkai“ susitvarko taip, kad niekas nepajėgia jų nei nubausti, nei sutramdyti. Neatgaunančių skolos – eilės Su vienu iš tokių teigia susidūręs vilnietis Aleksandras (vardas pakeistas - red. past.). Pernai birželį tokiam Vitoldui Ochrimukui paskolinęs apvalią sumelę - 120 tūkst. litų.

Balandžio 22 dieną staiga mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro veteranas Audris Chadaravičius. Šių metų rugpjūčio 25 d. jam būtų sukakę 73 metai. Audris Mečislovas M. Chadaravičius 1957 m. Maskvoje baigė A. Lunačarskio teatro meno institutą, 1957-1990 m. vaidino Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre, kur yra sukūręs apie septyniasdešimties komiškų ir dramatinių vaidmenų.

Lietuvos kinas pastaraisiais metais garsėja dokumentika, originaliais animaciniais filmais ir aštriais konfliktais tarp kino prodiuserių ir režisierių, apie tai rašo dienraštis „Kauno diena“.Prasidėjo iečių laužymasLietuvos kino studija užsienio autoriams siūlo puikias dekoracijas, pas mus nufilmuota ne viena pasaulyje garsi kino juosta. Turime ir gerų režisierių, ir operatorių.

Tęsinys. Pirma straipsnio dalis – čia. Apie tokią jautrią ir giliai asmenišką patirtį kaip emigracija galima rašyti tik iš asmeninės perspektyvos. Priešingu atveju žmonės, kurie ją patyrė savo oda, iškart pajus, kad rašai negyva ir nuasmeninta kalba, kuri išduoda saugų nutolimą nuo analizės objekto. Ką gi, žaiskime garbingai. Ir man teko patirti gyvenimą emigracijoje. Beveik aštuonerius metus.

Visi turbūt pamena Danielio Defoe „Robinzono Kruzo nuotykius“, kuriuose vaizduojama ne tik tėvynę, bet ir visuomenę bei socialinį ir civilizuotą gyvenimą praradusio žmogaus situacija. Savo dienoraštyje išsigelbėjęs ir vienintelis iš visos laivo įgulos likęs gyvas Robinzonas rašo pro et contra principu – už ir prieš situaciją, į kurią jį bloškė likimas. Už – kadangi vienintelis liko gyvas ir gali tęsti savo žemiškąją kelionę, iš kurios pasitraukė jo draugai.

Istorijos ženklai Dėstydamas Bolonijos universitete, Forlì akademiniame miestelyje, pasineriu į nedidelio Italijos miesto gyvenimą (Bolonijos universitetas  yra didžiulis, turintis padalinius keliuose aplinkiniuose Romanijos miestuose – ne tik Forlì, bet ir Čezenoje bei Rimini). Jei sugrįžti į tą pačią kavinę ar restoraną, kur jau kartą tave matė, esi pasitinkamas taip, tarsi nuo mažumės gyventum Forlì ir būtum vaikystės draugas.

Per šio birželio kankinamus valdančiosios koalicijos lipdymo stenėjimus girdėjome daug visai nereikalingų padejavimų ir matėme krokodilo ašarų. Buvo sudarytas įspūdis, kad Lietuvos valdžia, o gal ir pati valstybė atsidūrė sunkioje krizėje, iš kurios išbristi reikia geranoriškų dar išlikusių pusiau padorių politikų susivienijimo pastangų. Žodžiu, tik „vaivorykštės“ koalicija galėjusi įrodyti tą padorumą.

Per šio birželio kankinamus valdančiosios koalicijos lipdymo stenėjimus girdėjome daug visai nereikalingų padejavimų ir matėme krokodilo ašarų. Buvo sudarytas įspūdis, kad Lietuvos valdžia, o gal ir pati valstybė atsidūrė sunkioje krizėje, iš kurios išbristi reikia geranoriškų dar išlikusių pusiau padorių politikų susivienijimo pastangų. Žodžiu, tik „vaivorykštės“ koalicija galėjusi įrodyti tą padorumą.

Su Velykomis visus! Vis dėlto šiame mano šūksnyje yra ir kartėlio: vos ateina kokia laukta šventė, TV mus skandina vadinamųjų „šeimyninių“ filmų sraute. Šeštadienis Tiesą pasakius, pats „šeimyninio kino“ terminas yra smarkiai ginčytinas. Jeigu jis veikia Holivudo apylinkėse, dar visai nereiškia, kad yra universalus. Nuo tokių juostų, kaip nauji „Amžinieji Takiai“ (LTV, 18.00 val.

Didžiojo Chamo atėjimas Pastaruoju metu apie chamus ir chamizmą rašoma itin daug. Ką gi, tai nenuostabu – gyvename ypatingo chamizmo suvešėjimo ir aktyvaus jo kultivavimo laikotarpiu. Lietuvoje prasidėjo pats tikriausias chamų atgimimo laikotarpis. Tiesą sakant, chamų epocha prasidėjo dar apie 1917 metus.

Prasideda Nauji 2006-ieji. Mūsų fronte ypatingų stebuklų jie, deja, nežada, nors šventės dvelktelėjimų čia yra. Šeštadienis Per Naujuosius, kaip jau įprasta, – aibė šventinių paties įvairiausio lygio koncertų (jau žavėjausi religiniais juodaodžių spiričiuelais per, deja, rusišką kanalą „Kultura“), naujų serialų. Yra ir filmų, net premjerų, bet jų parinkimas dažniausiai atitinka ne patį reikliausią skonį. Na, kaip pažiūrėsi... Paaiškinsiu mintį. Tarkim, tarakonai jums kelia alergiją.

Spalio 25 d. sausakimšoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje festivalis „Gaida“ parodė olandų kompozitoriaus Michelio vad der Aa kamerinę operą sopranui bei vaizdo ir garso takeliui „One“. Kūrinio gimimo data 2002 m., 2004 m. kompozitorius už šią operą laimėjo prestižinę Matthijso Vermeuleno muzikos premiją. Ir buvo už ką ją skirti.

Politologai Mauzeris su Surskiu atlieka politinę – komparatyvinę analizę, siekdami išsiaiškinti, kuris iš dviejų – Zuoko ir Uspaskicho – labiau panašus į šviesios atminties Ostapą Benderį. Mauzeris: Surski, tu vat pasakyk, ar tau Vilniaus meras Artūras Zuokas panašus į Ostapą Benderį ar ne? Surskis: Jokiais būdais, kolega. Ostapas Benderis žinojo tik šimtą būdų, kaip legaliai paimti pinigus, o jūsų minėtas pareigūnas žino tuos šimtą ir dar turi sugalvojęs keletą nuosavų būdų.

Politologai Mauzeris su Surskiu, norėdami išsivaduoti iš provincinių kompleksų, neria į tarptautinės politikos vandenis. Pirmiausia išsiaiškina vykstančius procesus Ukrainoje. Po to analizuoja, kaip Gentvilas iš Briuselio užsiima ardomąja veikla liberalcentristų partijos viduje. Ir galiausiai prabyla apie Matulevičiaus nenugalimą norą tapti hileriu. Mauzeris: Kolega, paaiškinkit man užsienio politikos paradoksalumą.

Žodis „gausa“ nebūtinai naudotinas vien tik teigiama prasme. Būna – na, dukart per metus, -- tokių dienų, kai įdomūs retoki filmai tiesiog braunasi viens per kitą, reikalauja dėmesio, o pagal laiką gali pasižiūrėti nebent jų fragmentus. Birželio 12-oji – ne visai tas atvejis.

Susipusiausvyrinimas patampa šiandienos mastu ir matu. Matas pats savaime nėra blogai. Blogai, kai mato per daug. Visi matuoja vienas kitą. Žiūrėt gražu: matuoja per televiziją, žiniasklaidoje, kuri, beje, irgi pradėjo matuotis tarpusavyje - matuotis ne kuri gražesnė, o kuri bjauresnė. Tokia jau mato prigimtis - pritaikius matą, galima išmatuoti mastą. O mastas didelis, tai ir matuoja visi. Niekaip negaliu įsikirsti, kur slypi šito nūdienos noro matuoti prigimtis.

Skaitai komentarus, kuriuose iš Arnoldo Schwarzeneggerio pergalės Kalifornijos gubernatoriaus rinkimuose mūsų videopolitikos, mitokūros ir animacinio mentaliteto metrai daro išvadas apie ideologijų mirtį (http://www.omni.lt/index.php?base/z_125025) Vakaruose, ir supranti jau iš pirmojo sakinio – tai žmonės, kurie apie Vakarų pasaulį žinių semiasi tik iš spaudos ir interneto.

Čiapajevas ir Anka, Kisa Vorobjaninovas ir Ostapas Benderis bei kiti praeities herojai linksmins norinčius Elektrėnų atrakcionų parke paskutinį kartą išbandyti tarybinius atrakcionus, sužaisti domino partiją ar net tapti pirmuoju Lietuvos kosmonautu.

Turbūt maloniam skaitytojui neverta net priminti, jog šį smagų klausimą puikių rusų rašytojų Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinio romano “Dvylika kėdžių” herojus, didysis kombinatorius ir lobių ieškotojas Ostapas Benderis, užduoda jo bendražygio Ipolito Matvejevičiaus Vorobjaninovo mirusios uošvienės lobių taip pat aktyviai ieškančiam dvasininkui tėvui Fiodorui. Opiumas liaudžiai - tai Karlo Marxo brutali frazė, nukalta religijos socialinėms bei politinėms funkcijoms apibūdinti.