maisto apžvalga

Nors autostradą Klaipėda–Vilnius gali pravažiuoti per nepilnas 3 valandas, ir per tą laiką nespėsite praalkti, ji vis vien jums pasiūlys nemažą pasirinkimą maitinimo įstaigų, išsimėčiusių skirtingose kelio pusėse. Daugelis jų skaičiuoja ne vieną gyvavimo dešimtmetį ir kai kurios iš jų per tuos metus net nekeitė nei interjero, nei fasadą dažė. O kam? Stalai ir kėdės, jei jie sukalti iš medžio, o ne „fanieros”, laikys dar ne vieną dešimtmetį.

Gautas dar vienas skaitytojų laiškas temai – maitinimas Lietuvos ligoninėse. „Štai tokį maistą duoda ligoniams Kėdainių ligoninėje. Senyvam žmogui, kuris pats valgyti negali. Liga – plaučių uždegimas.” Pietūs Kėdainių ligoninėje prilygsta patyčioms Nuotraukose matote dviejų dienų pietus. Klausimas gydymo įstaigos vadovui: kur jūsų sąžinė ir ar naktimis nesapnuojate košmarų? Nes kas kart gaudami tokį maitinimą pacientai tikriausiai jus mini „geru” žodžiu.

Nesuklysiu teikdamas, kad šios vasaros Pajūrio didžiausia sensacija buvo – milžiniški čeburekai Šventojoje. Pakako vienam populiariam influenceriui Šventojoje nulipti nuo dviračio prie vieno bariuko ir nusipaveiksluoti su milžiniško dydžio čebureku, ir masės poilsiautojų ištroškusių panašių potyrių išsirikiavo į eilę prie šio baro, laukdami kada gi galės paskanauti magiško dydžio čeburekų.

Taip, taip, jūs gerai perskaitėte, bet šią apžvalgą noriu pradėti ne nuo padavėjo pasisakymo prie mūsų stalo, o nuo visiems vasarą aktualios temos – šašlykų. Noriu lietuviams pasiūlyti nusiimti rožinius akinius, o tiksliau, tik tiems, kurie vis dar galvoja, kad moka skaniai paruošti šašlykus kepimui. O ypač tiems, kurie marinuodami šašlykus kaip savo slaptą ingredientą naudoja – majonezą, mineralinį vandenį ar dar blogiau – actą.

Pakalbėkime apie pinigus. O tiksliau, kokios sumos išleistos kavinėje, bare ar restorane jums nebūtų gaila ir jūs to net nesureikšmintumėte? Tam, kad lengviau galvotųsi klausimą patikslinsiu – kokios sumos būtų negaila, jei apmokėjęs sąskaitą išeitumėte iš maitinimo įstaigos alkanas? Jūs galvokite atsakymą, arba prisiminkite dieną, kai iš restorano išėjote alkani ir sugadinta nuotaika, o aš pradedu savo naują pasakojimą. Apžvalga Širvintos.

Tam, kad suprastumėte, apie ką aš rašysiu šioje apžvalgoje, prieš tai rekomenduoju jums perskaityti šią senesnę apžvalgą – Kvapai kavinėje kėlė šleikštulį, o tokio tragiško maisto dar niekur neteko ragauti. Na, o dabar, kai susipažinote su tuo, su kokia nuotaika mes išėjome iš kavinės „Prie židinio“, aš tęsiu savo pasakojimą.

Neskanus maistas, nejauki aplinka, trūkumas švaros, prastas aptarnavimas – tai priežastys dėl kurių mes po pirmo apsilankymo pradedame vengti kai kurių maitinimo įstaigų. Bet yra dar viena priežastis dėl kurios vertėtų apsiriboti nuo kai kurių maitinimo įstaigų, ir ta priežastis labai svarbi, nes ji tiesiogiai susijusi su mūsų sveikata. Sudominau? Tada linkiu gero skaitymo, nes tą priežastį išduosiu tik apžvalgos pabaigoje.

Atlikėjas Radži vakar socialiniame tinkle su būriu gerbėjų pasidalijo, kad apsilankęs pakelės užeigoje „Prie židinio“, esančioje Panevėžio rajone, ne tik nusivylė nekokybišku maistu, bet ir apsinuodijo.  Apie Radži apsilankymą kavinėje galite daugiau skaityti čia. Toje pačioje užeigoje prieš kurį laiką lankėsi ir maisto tinklaraštininkas „Riebus Katinas“, kuris po apsilankymo žodžių į vatą nevyniojo – ši vieta tragiška.

Ne visi Lietuvos miestų senamiesčiai gali pasidžiaugti dideliu lankytojų skaičiumi. Daugelį metų keliaudamas per didžiuosius Lietuvos miestus padariau išvadą, kad gyviausi yra Vilniaus ir Kauno senamiesčiai (tikiuosi kalbininkai nesupyks už tokį išsireiškimą). Net mano gimtasis miestas – Klaipėda, šurmuliu gali pasidžiaugti tik ties danės upe įsikūrusiais barais: Gaisrine, Agnostiku ir Urzaa.

Ši vasara pilna stebuklų. Pamenu vos jai prasidėjus visi dienraščiai buvo pasigavę populiarią temą – patiekalų kainos Palangos maitinimo įstaigose. Ir pagrindiniu smuiku griežė cepelinų kainos, bet turiu nuliūdinti žurnalistus, nes Palangos verslininkus su kaupu perspjovė kaimo užeiga netoli Panevėžio. Net jei kainos ir toliau taip sparčiai kils, tokios cepelino kainos Palangoje dar reiks palaukti kelis metus. Bet apie viską nuo pradžių.

Vasara yra toks metų laikas kai „išsitaškę“ būna ne tik atostogaujantys, bet ir darbuotojai. Jei yra profesijų, kur taip vadinamas „išsitaškymas“ nėra sveikintinas, tai lai man atleidžia maitinimo įstaigų savininkai, bet aš parašysiu, jog išsitaškę padavėjai yra lyg aukso grynuoliai jūsų versle. Tik nepagalvokite, kad išsitaškymas turi kažką bendro su padavėjo darbo neišmanymu.

Šiais laikais maitinimo įstaigos kovoja dėl savo išlikimo. Kosminiu greičiu brangstant maisto produktams, panašiu greičiu kelti patiekalų kainas maitinimo įstaigos neišgali, nes Lietuvoje pragyvenimo lygis taip sparčiai nekyla. Tad ženkliai pakėlęs kainas gali prarasti ir paskutinius klientus. Verslininkai suka galvas, kaip išlaikyti darbuotojus, kurie nori kasdien vis didesnių algų, ir kaip gaminant patiekalus iš brangstančių produktų sugebėti kažką uždirbti.

Jei jau atsidarėte šį straipsnį tai spėju pavadinimas ir pagrindinė nuotrauka jus sudomino. Tad nevyniodamas į vatą įprastomis mano apžvalgoms įžangomis, pradedu šį pasakojimą.

Kas geriau: sumokėti mažai ir išeiti alkanam, ar sumokėti brangiai ir skaniai pavalgyti? Kol jūs galvojate savo atsakymo versiją, kurią parašysite komentaruose, aš pradedu savo apžvalgą, kurioje pabandysiu atsakyti į šį klausimą. Tad visus kviečiu persikelti į Žemaitijos sostinę – Telšius. Kavinę „Senamiestį“ pasirinkome prisiminę kažkieno seną rekomendaciją. Tie kas asmeniškai pažįsta mane, tie žino, kad aš turiu labai gerą nuojautą. Ir ji retai kada mane paveda.

Visi Lietuvos kurortai prasidėjus vasaros sezonui tampa atostogaujančių traukos objektais, o sezonui einant į pabaigą tampa ilgų diskusijų pagrindinėmis temomis. Pagrindinės temos, apkalbant poilsį Palangoje, dažniausiai būna dvi: ar šiltas ir švarus buvo Baltijos jūros vanduo ir kaip stipriai kilo kainos kavinėse ir restoranuose. Vienintelis kas nesikeičia Palangoje kasmet tai šurmulys Basanavičiaus gatvėje.

Laikas bėga nenumaldomai greitai, bet tai ką prieš 7 metus patyriau restorane „Jachtklubas” prie Kauno marių iš galvos išmest tų metų nepakako. Vargu ar mano vizitas į šį restoraną būtų įvykęs šiemet, jei ne draugai pakvietę mus pietų.

Gėda prisipažinti, nors ir esu žemaičio sūnus, žemaitiškai ne tik kad kalbėti nemoku, bet ir retai kada suprantu apie ką žmonės kalba, bendraujant naudodami žemaitišką tarmę. Štai ir šį kartą važiuodamas į Plungėje esančią kavinę „Kāp Nomeliūs” nelabai supratau ką šie du žemaitiški žodžiai reiškia. Apsilankė kavinėje Į kavinę patekome per pačius dienos pietus. Tad norėdami padaryti kavinės nuotraukas gavome net kiek luktelėti, kol pietaujantys, pavalgę, išsiskirstys.

Kai mylimoji vieną rytą pasakė, kad kviečia važiuoti pasižiūrėti žydinčių sakurų, tai pirma ką padariau – pasižiūrėjau į kalendorių kokia dabar mėnesio diena. Kalendoriuje puikavosi įsibėgėjantis birželis, kuris gan nutolęs nuo balandžio mėnesio, per kurį  dažniausiai ir žydi sakuros, o ir balandžio pirma senai praėjusi. Bandymai išgauti tiesą vaisių neatnešė, tad teko patikėti Katiniene ir vairuoti automobilį ta kryptimi, kurią ji nurodė.

Jei perskaitę pirmas tris apžvalgas, skirtas Kretai, jūs dar nesusikrovėte lagaminų kelionei į šią salą, tai po šios apžvalgos tas noras aplankyti ją turėtų tik stiprėti. Norint pažinti Kretą, reikia po ją keliauti. Tam reikalui tinka du būdai: ekskursijos ir patiems nuomotu automobiliu. Pirmu atveju esate susaistytas laiku su kitais ekskursijos grupės dalyviais. Antru – jūs esate laisvas kaip paukštis rinktis į kurią salos pusę važiuosite.

Atostogos, tai laikotarpis kiekvieno mūsų gyvenime, kurio ilgai laukiame ir kuris labai greitai pasibaigia. Ypač jos greit pralekia išvykus poilsiui į kitą šalį. Panašiai greitai savaitė atostogų pralėkė ir man su Katiniene išvykus į rytinę Kretos salos dalį. Nors daugelis siūlė rinktis kitą salos dalį, kurią labiau pamėgę turistai iš Lietuvos, aš savo planų nekeičiau, nes tikslas buvo autentiškos Graikijos maitinimo įstaigos, kurias iš anksto buvau pasirinkęs dar būdamas Lietuvoje.

Pasakyti, kad aš šokiruotas, tai lyg nieko nepasakyti. Aš dar dabar nesuvokiu, kodėl tokiomis aukštomis kainomis prekiaudami sugeba verslai išsilaikyti Lietuvoje? Gal aš ko nežinau? Gal Lietuva pagal vidutines pajamas vienam asmeniui Pasaulyje jau pakilo į lyderių trejetuką? Gal mūsų senjorų pensijos senai aplenkė vokiečių senjorus? Neatsitiktinai paminėjau senjorus, nes manau tai pagrindinė kurortinių valgyklų klientūra įsimaišanti tarp vidutines pajamas gaunančių tautiečių.

Ką renkatės: čebureką ar mėsainį? Kol jūs komentaruose rašote atsakymą, aš bandysiu atspėti, jog šioje apklausoje santykiu 1/5 laimės mėsainiai. Nors neabejoju: jei panašią apklausą būčiau daręs prieš kokius 30 metų, čeburekai būtų nokautavę mėsainius santykiu 10/1. Bėga metai, populiarūs patiekalai užleidžia vietas naujiems vėjams, pučiantiems iš užsienio. Kaip ir BBQ šonkauliukai, per 30 metų iš populiariausių patiekalų viršūnės baigiantys išstumti cepelinus.

Niekaip nerasdavau atsakymo į klausimą: kodėl daugelis priešiškai nusistatę prieš kebabus. Nežinau kiek ilgai būčiau sukęs galvą ieškodamas atsakymo į šį klausimą, jei vienos personos, priešiškai nusistačiusios prieš kebabus, nebūčiau nusivežęs išbandyti kebabinės „Adana”. P.s. Tikiuosi Katinienė nesupyks perskaičius šią apžvalgą ir supratusi, kad paminėdamas „viena persona” turėjau galvoje ją, nes jei supyks, vien kava į lovą ryte jos pykčio nebenuslopinsiu… Gausus meniu...

Norėdami pasakyti, kad skaniai pavalgėme kokioje maitinimo įstaigoje daugelis dažniausiai naudojame panašų išsireiškimą – pavalgiau skaniai kaip namie. Ir taip dažniausiai apibūdiname ne pietus prabangiame restorane, o dienos pietus kavinukėje ar valgyklėlėje. Nors kas mėnesį apsilankau keliuose naujuose maitinimo įstaigose, per metus jų skaičius perkopia 50 ir taip eksperimentuoju jau keli metai iš eilės. Pasigirti jog vietų, kurias galėčiau apiberti panašiais išsireiškimais, nėra daug.

Iš pirmų dviejų nuotraukų jūs sunkiai suprasite kuriame Lietuvos kampelyje mes esame, nebent jau esate čia kada buvę. Panašiai ir mes su Katiniene važiuodami su draugais nežinojome nei kur mus vežasi, nei kas ten mūsų laukia. Buvome tik informuoti, kad būtina su savimi turėti maudymosi reikmenis, būtinas pirtyje. Dabar norėdamas tekste paminėti baro ir pirties tikslų pavadinimą turėjau žvilgtelėti į savo užrašus, nes pavadinimo niekaip nesiseka įsiminti nors jį jau ne kartą teko minėti.

Jei jūs kada nors man rekomendavote kokią maitinimo įstaigą rašydami komentarus po mano apžvalgomis ar siųsdami asmenines žinutes ir ligi šiol nesulaukėte mano vizito į minimą maitinimo įstaigą, tai atsakymą į klausimą – kodėl aš dar ten nenuvykau, rasite šioje apžvalgoje. Tad šį kartą šalia Kauno LEZ teritorijoje kažkieno iš skaitytojų rekomenduota užeiga „Kolegos”. Užsuko į užeigą... Atvykę į užeigą radome ją pilnutėlę.

Atostogos yra metas, kai Katinai vieni ar su linksma kompanija pasileidžia per Lietuvos restoranus. Šį kartą mūsų kompanija nusėdo Lazdijuose. Apie šį restoraną rašiau prieš keletą metų, ir tada jis man paliko gerus įspūdžius. Tad noras pažiūrėti, kaip laikas įtakoja kokybę, paėmė viršų. Šis tekstas rašytas 2022 metais, liepos 17 dieną, todėl kviečiame pakomentuoti, kaip šis restoranas laikosi dabar.

Šią apžvalgą noriu pradėti paminėdamas, kad jau keli metai iš eilės vyksta graži akcija „Pavaišink senjorus cepelinais”, kurios metu, vasario mėnesio pirmą sekmadienį, daugelis maitinimo įstaigų vaišina senjorus cepelinais. Kasmet prie šios gražios akcijos prisijungia vis daugiau maitinimo įstaigų. Yra ir tokių, kurios šioje akcijoje dalyvauja jau kelinti metai iš eilės. Vienas iš tokių yra restoranas „Arka”, kuris šiemet pavaišino 200 senjorų.

Sakoma: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Panašiai su manim. Aš esu geras iki tos akimirkos, kol aplinkiniai mano atžvilgiu elgiasi gerai. Tam kad mane išvesti iš kantrybės, reikia stipriai pasistengti. Tad po trumpos įžangos noriu jums papasakoti apie vietą, kuriai tai padaryti pavyko.

Vieną dieną atsikėlęs padėjau prieš Katinienę Lietuvos žemėlapį ir pasakiau, – rinkis kuriame Lietuvos mieste šiandien valgysime, rašo tinklaraščio „Riebus Katinas“ autorius. Kadangi su apsisprendimu renkantis miestą mano brangiajai buvo panašiai kaip visoms moterims sprendžiant ką apsirengti einant į svečius, tai nenorėdamas gaišti laiko įdaviau jai pieštuką ir paprašiau užsimerkti akis ir bakstelėti „aklai” į žemėlapį, išrenkant vietą dienos naujam eksperimentui.

Privalau jūsų visų atsiprašyti – nusidėjau. Ir jei ne mano antra pusė, tuo nusidėjėlio keliu būčiau dar kurį laiką ėjęs, rašoma Riebaus Katino tinklaraštyje. Ačiū mano mylimai Katinienei, kuri man priminė, kad esu visiškai apleidęs valgyklų temą, o stačia galva pasinėręs į greito maitinimo įstaigų ar restoranų testavimą. Suprask, vien kebabais ar „vieno šaukšto dydžio” kepsniais savo skaitytojų dėmesio ilgai neišlaikysi.

„Nežinau kaip jūs, bet aš kai būnu alkanas būnu labai piktas ir nenustoju burbėti ir bambėti, gal dėl tos priežasties stengiuosi kasdien kuo dažniau valgyti, nes būti piktam ir suirzusiam man mažiau patinka nei sočiam ir laimingam“, – rašo tinklaraščio „Riebus katinas“ autorius. Bet būna tokių dienų kai per dienos darbus ir rūpesčius užsimiršęs, dienai gerai įpusėjus prisimenu, kad esu dar net be pusryčių, o ką jau kalbėti apie pietus.

Esu matęs įvairiausių barų ir jų stilių, bei virtuvių. Bet kai išgirdau, kad yra baras, kuriame laisvai, svečiams virš galvų, skraido papūgos, nepatikėjau. Nes kalba ėjo ne apie barą kur Azijoje, ar dar dievai žino kur, o apie barą Kaune. Tad smalsumo vedamas vizitui į šį barą gavau organizuot kompaniją, nes Katinienė kartu vykti primygtinai atsisakė, motyvuodama tuo, kad jai valgant virš galvos niekas neskraidys ir maisto iš lėkštės neatiminės.

Tie kurie seka Riebaus katino puslapį, žino, kad Katinai retai gamina maistą namie, o mieliau laiką skirtą maisto gamybai leidžia ilsėdamiesi kokiame restorane. Žinoma būna dienų kada mes mėgaujamės maisto gamyba virtuvėje, bet yra diena, kurios metu mes jau daug metų laikomės tradicijos vakaroti restorane. Ir ta diena – vasario16 d. Gal kažkas Lietuvos valstybės atkūrimo dienos nesureikšmina ir jiems tai tik dar vienas laisvadienis, bet man, tremtinio sūnui, tai labai svarbi šventė.

Naujausioje tinklalaidės „Kas ant stalo?“ laidoje, lankėsi jau antrasis svečias – Andrius Užkalnis. Daug metų gerai žinomas maisto apžvalgininkas, kritikas ir gurmanas ragavo mėsainius bei vertino juos kartu su kitais laidos dalyviais.

Nauja savaitė – naujas „Kas ant stalo?“ tinklalaidės epizodas, kurio metu maisto apžvalgininkai atrado net pačius nustebinusį restoraną „Meetballs“. Kiekvienos tinklalaidės „Kas ant stalo?“ metu vis skirtingas vedėjas renkasi naują restoraną bei jo patiekalus, kuriuos norėtų pristatyti kolegoms ir žiūrovams.

„Kas ant stalo“ – tai tinklalaidė kuri drįsta atskleisti tiesą apie maisto pramonę. Tad ir naujausiame epizode, laidos vedėjai nagrinėjo aktualią temą – kaip maisto kokybė smunka restoranuose bėgant laikui. Ši tema išsirutuliojo beragaujant ir vertinant daugeliui jau gerai pažįstamo restorano „Grill London“ patiekalus. Vis gi, „Grill London“ garsus ir pasižymėjęs tuo, kad žavi žmones savo didelėmis porcijomis ir puikiu kainos–kokybės santykiu.

Ketvirtąją „Kas ant stalo?“ tinklalaidę pradėjome bene kiekvieno išbandytos užkandinės „Jammi“ apžvalga. Laidos dalyviai ragavo bei vertino visiems puikiai pažįstamus kebabus, koldūnus, buritas ir mėsainius, kurie nesukėlė didelio susižavėjimo ir net sulaukė nemažai kritikos. Po to vedėjų pokalbis pakrypo ir link patyčių, kadangi, kad ir kaip bebūtų liūdna, bet patyčios niekur nedingsta, o ypač internetinėje erdvėje.

Ne paslaptis, kad „Kas ant salo?“ laidos vedėjai skaičiuoja ne vienerius metus apžvelgdami restoranus. Todėl trečiosios laidos metu su žiūrovais jie dalijosi geriausiomis ir blogiausiomis aplankytomis vietomis per visą tą laiką. Prie blogiausiųjų patirčių buvo aptartas ir, turbūt, neišvengiamas kiekvieno maisto apžvalgininko krikštas – apsinuodijimas. O taip pat ir neprofesionalus ar net agresyvus aptarnavimas bei aptarnavimo lygio pasikeitimas po pandemijos.

Dažnas lietuvis tikriausiai jau spėjo pastebėti, kaip restoranuose kyla patiekalų kainos. Dalis žmonių dėl to piktinasi ir iškoneveikia restoranų savininkus, tačiau vienas tinklalaidės „Kas ant stalo?“ vedėjų Donatas Karklius paaiškino, kodėl pykti ant jų nėra logiška.  „Man galva sproginėja, kad žmonės nesupranta“, – tinklalaidėje „Kas ant stalo?“ sakė D. Karklius.

Ne paslaptis, kad infliacija veikia įvairius verslo sektorius Lietuvoje. Kainų kilimas neaplenkia ir restoranų. Naujojoje tinklalaidėje „Kas ant stalo?“ restoranų apžvalgininkai diskutavo, kiek tai padarė įtakos besilankantiems ir ar šis pokytis nuves į gerą.

Lietuvos tinklalaidžių padangėje startavo naujas projektas, pavadinimu „Kas ant stalo?“. Laidos metu patyrę maisto apžvalgininkai ragauja restoranų maistą, dalinasi įžvalgomis ir neseniai lankytomis vietomis, o taip pat diskutuoja restoranų industrijai ir jų lankytojams aktualiomis temomis. Pirmojoje laidoje „Kas ant stalo?“ komanda – Donatas Karklius, Eimantė Rimašauskaitė, Paulius Balčiukynas, Jevgenijus Misevič – apžvelgia „Čili pizza“ restoraną.

Tinklaraštininkas „Riebus katinas“ jau keletą metų lankosi įvairiausiose Lietuvos maitinimo įstaigose bei vertina ne tik patiekiamą maistą, bet ir kuriamą atmosferą. Jo apžvalgų laukia tūkstančiai tautiečių. Šį kartą jis lankėsi pajūryje esančiame „Vikingai“ restorane, kuriems jis negailėjo karčių žodžių. „Šį kartą be jokių įžangų – iškart čiupkim jautį už ragų arba verskime vikingą iš valties.

Maisto tinklaraštininkas „Riebus katinas“ apsilankė daugelio lietuvių pamėgtame Šventosios kurorte ir jame esančiame „Titanike“. Visgi, tinklaraštininką apsilankymas nustebino ne itin maloniai ir jis turi ką apie tai pasakyti. „Turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs „Titaniko“ istorijos. Apie prabangų laivą, kuris savo prabanga ne tik trumpai džiugino žmones, bet ir daug jų pražudė atsitrenkęs į ledkalnį.