Jau dabar dėl jo meninės vertės šį filmą lygina su kitais žymiais kūriniais, kaip legendinio kino pionieriaus Sergejaus Eizenšteino 1938 metais pasirodžiusiu šedevru „Aleksandras Nevskis“, tapusiu neatsiejama rusų kino paveldo dalimi.
Kaip pavyzdys kino kūrėjams tapo ir vienas geriausių modernaus rusų kino projektas, 2007 metų, „Oskarui“ geriausio užsienio filmo kategorijoje nominuotas Sergejaus Bodrovo vyresniojo hitas „Mongolas“. Pasak kino specialistų, „Legenda apie Kolovratą“ yra šio ir jau minėto „Aleksandro Nevskio“ mišiniu. Dėl to jis ir žiūrisi epiškai, o kartu neša labai svarbią žinutę apie tautos valią ir pasipriešinimą labai rimtam užkariautojui.
Šioje epinėje režisieriaus Ivano Šurchoveckio sukurtoje kelionėje į praeitį pasakojama apie XIII a. susiskaldžiusią Rusią ir jos menką pasipriešinimą Aukso Ordai, vadovaujamai chanui Batijui (akt. Aleksandras Cojus). Nešantys vien tik mirtį, Aukso Ordos kariai vieną po kito naikino miestus, žudydavo karius ir į nelaisvę paimdavo likusius gyvus. Jiems nebuvo lygių.
Net didysis Riazanės kunigaikštis su savo kariauna buvo bejėgis prieš chano kariauną. Ir tik vienintelis riteris, Riazanės miesto galva Ipatijus Kolovratas (akt. Ilja Malakov), sužinojęs, kad į jo gimtąjį miestą įsiveržė mongolai, su nedidele kariauna atskubėjo į pagalbą. Jo ryžtas ir drąsa padarė įspūdį net pačiam chanui Batijui. Kolovrato žygdarbis tapo legenda, dėl kurio jo vardas amžiams buvo įrašytas į Rusijos istoriją.