Irenai – 43-eji. Ji griežta ir teisinga kolūkio kiaulių fermos vedėja, vis dar tikinti komunistiniais idealais. Fermai mažame miestelyje ji vadovauja jau dvidešimt metų. Tačiau po Sovietų Sąjungos žlugimo – situacija pasikeitė – anksčiau buvęs vienas sėkmingiausių ūkių šalyje, dabar darosi nuostolingas, o gyvenimas miestelyje apkarsta. Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną į kaimą atvažiuoja simpatiškas amerikietis.
- Kokie pirmi įspūdžiai, kai gavote vaidmenį?
- Eglė Mikulionytė: Tokie vaidmenys nesimėto, aš turbūt esu labai laimingas žmogus, nes ir teatre sulaukiau puikių vaidmenų, o čia kine – nesitikėjau. Sako, kas tas stebuklas – tai, ko nesitiki – gauni, prašau – ir stebuklas. Būna, kai perskaitau scenarijų, matau visą viziją jau tolyn, o čia man daug kas buvo neaišku, bet per tuos metus scenarijus kristalizavosi ir viskas atsistojo į vietas. Eglė labai kruopščiai padirbėjo, ji labai gerai supranta šią temą, kaip nekeista, nes ji yra žymiai jaunesnė, ir ją pasakoja iš savo prizmės. Nuostabu, kai jaunas žmogus turi tokį pojūtį ir taip gražiai jį išreiškia scenarijuje. Ji sukūrė tokį stiprų moterišką personažą, kad turiu jai tik dėkoti.
- Kaip sekasi dirbti su režisiere Egle Vertelyte?
- Eglė Vertelyte reikli ir kryptingai žino, ko nori. Tai labai padeda. Kai vyko scenarijaus analizė, gal prieš metus, tiksliai nepamenu, ji kiekvieną sceną išnarstydavo, nuolat klausdavo: „Kodėl? Kaip Tau atrodo? Kas slypi čia?“ Buvo įdomu dirbti dar net neprasidėjus filmavimui. Dabar, kai jau vyksta filmavimas, matau, kaip Egle laikosi tiksliai atrastų linijų, bet žaviausia tai, kaip lanksčiai ir drąsiai keičia vieną ar kitą sceną. Matau, su kokia meile ji visą tai daro, kuria.
- Ar Jums lengva susitapatinti su fermos vedėja Irena?
- Negalvoji apie susitapatinimą, tai – kūrybinis procesas. Tik norisi kuo tiksliau „pagauti“ Irenos mąstymą: kodėl ji tokia arba kodėl tokia tapo. Kas mus vienija? To laikotarpio išgyvenimas. Aš jį prisimenu, nors jau pradedu pamiršti, nes trumpiau teko jo metu gyventi negu Irenai, o Irenai – dar tik atradimų pradžia.
- Kokią prisimenate Lietuvą, kuri dabar atkuriama filme?
- Tuo metu aš studijavau Muzikos akademijoje, vadinamoje „Konservoj“. Buvo rubliai. Ir staiga talonai – „žvėriukai“. Tiesa pasakius, nesupratau šios valiutos, bet buvo labai aistringas laikas. Studentams tik duok pokyčių... Filmo dailininkai, kostiumai, grimas pasistengė – žiūrime į to laiko madas, šukuosenas ir iš tikro juokinga. Per atstumą pamatai, kokiame absurde mes gyvenom.
- Kaip sekasi dirbti su kitais filmo aktoriais?
- Vien susitikti tokiu žmogumi kaip Danielius Olbrychskis vienas malonumas – jis tikras profesionalas. Vien ko vertas jo žvilgsnis. Visgi darbas su Danieliumi nebuvo labai paprastas. Man tai buvo iššūkis dėl kalbos barjero – kai pirmas ir paskutinis jo teksto žodžiai lietuviškai, o vidurys – lenkiškai, kartais sudėtinga suprasti mintį ir tenka kartoti sceną.
Vyto Ruginis labai komunikabilus, jautrus ir paprastas. Lengva su juo bendrauti ir profesionaliai dirbti. Jame tiesiog alsuoja laisvė. Jis labai lankstus ir labai kolegialus, po tam tikrų scenų jis prieina ir padėkoja, sako: „Ačiū, Egle.“ Ir tai labai žavu.
Andrius Bialobžeskis labai nuostabus, nors iki šiol dar mažai susitikome aikštelėje, bet Bulgarijoje turėsime visą savaitę, dar kausimės – ir lovoje, ir gyvenime – labai smagu!
Kaip sekasi su tarptautine filmo komanda?
Labai gerai, kad komanda yra tarptautinė. Labiausiai aikštelėje mane žavi kova už kiekvieną minutę ir sekundę, kad viskas pavyktų puikiai. Taip pat mūsų nuostabaus pagrindinio operatoriaus Emilio Christovo aistra – matai, kad jis serga tuo, ką daro.
Lietuvių kino ir teatro aktorei Eglei Mikulionytei, pelniusiai aukščiausią Lietuvoje teatro apdovanojimą Auksinį scenos kryžių, tai pirmasis pagrindinis vaidmuo pilno metro filme. Nuo 1990 m. ji dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, vėliau – Oskaro Koršunovo ir Kauno dramos teatre, yra sukūrusi antraplanius vaidmenis ne viename gerai žinomame lietuvių filme. „Stebuklas“ keliasi į Bulgariją
Nuo kovo 15 dienos „Stebuklo“ filmavimai vyko Lietuvoje, tačiau šiandien baigiasi pirmasis jų etapas. Balandžio 18 d. fermos vedėja ir visa filmavimo komanda vyks tęsti darbų į Bulgariją.
Filmas „Stebuklas“ – tai pirmoji bendra kino gamyba tarp Lietuvos („In Script“) ir Bulgarijos („Geopoly“), bendradarbiaujant su Lenkija („Orka“). Filmo parengiamieji ir gamybos darbai dalinai finansuoti „MEDIA“ programos, Lietuvos kino centro, Bulgarijos kino centro ir Europos kino rėmimo fondo „Eurimages”. Filmo premjera numatoma 2017 metais.
